COFA

Lina Žukauskaitė

Mokymo kursai “Creative Entrepreneurship“, Ukraina, 2012 m. spalio 20-29 d.

Pakeitusi vasarinius rūbelius po kelionės į Gruziją, į šiek tiek šiltesnius, atšiauresnėms Ukrainos pakalnių sąlygoms tinkančius, išsiruošiau į artimą geografiškai, bet kiek patolusią morališkai Ukrainą.

 Vos atvykus į Lvovo autobusų stotį, staiga pasijutau mestelėta geroku dešimtmečiu, o gal net ir dar daugiau, atgalios – moderno ir perdėto blizgesio čia tikrai nereikia ieškoti, o sovietinės kultūros likučių, apraiškų užtat apstu. Bet tai ne gasdino, toil gražu, o džiugino! Pavyzdžiui, Lvove gatvėje aptiktas gazirovkės aparatas suteikė daugiau džiaugsmo, nei Kalėdų senelis… per Velykas 🙂

Italai išsižioję stebėjo, kaip aš praskalauju stikline, įmetu 50 centukų ir geriu, iš tos stiklinės, TOS pačios, kurią kažkas jau naudojo… Come on! Juk smagu 😉
Lvove neužsibuvę patraukėmę į Slavskės miestelį, o iš ten dar keletą kilometrų nuošalin, kur apsistojome jaukioje užmiesčio sodyboje-viešbutyje “Tsarynka”. Šiuose kampuotai laiptuotuose nameliuose ir praleidome didžiąją kursų dalį – 6 dienas.

Ne tik nameliai kampuoti, bet ir kursų pradžia… Iš pradžių buvo labai sunku pagauti keistą, nejaukiai įtartiną ir net atstumiantį vadovų atžagarumą, šaltumą ir, pavadinkime tai, perdėtu profesionalumu. Grupė pradėjo jučia, o gal nejučia vienytis, burtis, artėti vieni kitų, nes labai jau norėjosi šnairomis žvalgytis į tą “Didžiųjų vadovų” būrelį… Dar ir tai, jog buvome ganėtinai atskirti nuo miesto (Slavkse miestu pavadinti sunkoka) bei itin ilgi aktyvių veiklų vakarai, kuomet realiai baigdavome tvarkaraščio veiklas kokią 23-24val, pastūmėjo būriuotis draugiškai vakarais kambariuose, koridoriuose ar biliardinėje ir… šnekėti šnekėti šnekėti, aptarinėti, analizuoti, bandyti suprasti, kas ir kodėl čia viskas vyksta kitaip, nei įprasta mums tokio tipo mokymuose, kursuose.

Ketvirtąją mokymų dieną, tiksliau, vakarą, kai jau ruošėmės pirmajam laisvam vakarui, netikėtai buvome surinkti į mokymų kambarį ir gavome žinią – išeiname į išgyvenamąjį žygį, kuris turėjo prasidėti ryt ryte, jau dabar. Tokios panikos grupėje, žmonių veiduose ir veiksmuose, jau seniai nebuvau mačiusi – bene pirmą kartą gyvenime jaučiausi kur kas stipresnė ir ramesnė už nemažą dalį ten susirinkusių ir susispietusių pakampėse žmonių, kai kuriuos pakako padrasinti, nuraminti žodžiu, žvilgsniu ar apkabinimu, bet vieną mergaitę teko net rimtai suimti, papurtyti ir gerą pusvalandį įrodinėti, kad tai tėra tik mokymai (žaidimas), kad niekas neleis mums nieko blogo nutikti ir kad iš šitos situacijos turime ir galime daug ko pasimokyti asmeniškai… Žodžiu, 5 valandą ryto buvome pažadinti griausmingo beldimo ir išversti iš lovų – už 15 min daiktų patikrinimas pirmajame aukšte (ar neturime uždraustų pagal sąrašą daiktų) ir pirmyn į išgyvenimą laukinėje gamtoje!
Vat tą laukinės gamtos išgyvenimo viziją savo pasąmonėje būtent ir pasigavo labiausiai panikuojantys, bet tai, tikriausiai, ir buvo bene geriausia mokymų dalis. Nes ne kas kitas, o panika, suvienijo grupes, skatino komunikuoti ir dirbti iš vien.
Smulkmenų nesinori atskleisti, nes, kiek žinau, šitie patys mokymai bus rengiami dar kartą. Bet tik pasakysiu, kad buvo smagu ieškoti maisto, nakvynės vietos, mąstyti draugiškai visiems kartu, analizuoti situaciją ir sugebėti rasti kompromisą tarpe 24 žmonių… Kovoti su noru perdėtai lyderiauti, per daug išsisakyti, atrasti jėgų patylėti ir kalbėti tik tada, kai jau tikrai to reikės. Žodžiu, visapusiška branda ir tereikia sugebėti įgytas žinias vėliau pritaikyti praktiškai asmeniniame ir veiklų gyvenime!
Pargrįžus iš dviejų dienų išgyvenimo žygio, galiausiai vadovai tapo draugais, tapo padėjėjais, tapo tais, kurie yra netgi lygus su tavimi. Dingo perdėtas profesionalumas, sumažėjo atstumas ir pagaliau galėjome bendrauti, atvirauti bei analizuoti, kas ir kaip iš tikrųjų buvo, kaip galima įvertinti vienokias ar kitokias situacijas, pasiteirauti apie savo elgesį iš šalies ir t.t.
Paskutinės trys dienos Lvove jau tapo daugiau simbolinėmis, nes teturėjome įgyvendinti vienintelę užduotį – pademonstruoti verslumą ir iš duotų 100 grivinų per dieną uždirbti 1000 grivinų. Finansinė išraiška buvo šiek tiek kitokia (surinkome gerokai mažiau), tačiau įkvėpimas darbui ir motyvacija jau vėl buvo kistelėta iki palubių – dirbome, improvizavome ir kūrėme viską greitai, operatyviai, reagavome kaip grupė, gelbėjome vieni kitus ir tai buvo labai smagu.
Reziumuojant – nors mokymai buvo orientuoti į verslo pradžiamokslį bei motyvaciją būti išradingiems pradedant savo veiklą, tačiau galiausiai paaiškėjo, jog VISI mokymų dalyviai susiorientavo į asmeninės motyvacijos paieškas bei personalinių atsakymų paieškas. O juos radome. Daugiau ar mažiau, tačiau išsijudinome, įsispyrėme patys sau į ten, kur reikia, kad pradėtume veikti, kad pradėtume ne tik svajoti, bet ir daryti (The Universe Applauds Action not Thought).
Taigi, mokymų pradžioje taip stokoti vertinimai (feedback’ai), galiausiai paaiškėjo, kad natūraliai gimė iš mūsų pačių – būriuojantis, šnekantis, aptarinėjant ir analizuojant savyje. Visgi turiu pripažinti, kad tai buvo vieni efektyviausių mokymų mano praktikoje, paskatinusių veikti ir motyvuotis, neieškoti “kaltų”, o tiesiog prisiimti savąją atsakomybę ir veikti už save pačią, už savo pačios ateitį.